Žodžių vilnys reikšmės

vilnis - viln|is, vilnies m. banga: Jūros vilnys skalauja krantus.
dienpelnys - dienpeln|ys, dienpelnė dkt. padienis darbininkas, samdinys.
plonavilnis - plonaviln|is, plonavilnė kuris plonų vilnų: plonavilnes avis augina.
juodavilnis - juodaviln|is, juodavilnė kuris su juodomis vilnomis: Juodavilnis avinas.
alnis - álnis = elnis: Álnio galva su puikiais ragais
gyrpelnys - gyrpeln|ys, gyrpelnė dkt. senoviškai žr. pagyrūnas.
priekalnis - priekaln|is 1. vieta prie kalno: Javai dera priekalnyje. 2. mažesnis kalnas didesnio papėdėje: Kaukazo priekalniai.
kulnis - kuln|is, kulnies m. žr. kulnas.
ilgakulnis - ilgakulnis,-ė turintis ilgą (kojos) pėdą.
duonpelnys - duonpeln|ys, duonpelnė dkt. kas duoną uždirba, maitintojas: Paliko su vaikais be duonpelnio.
balnis - baln|is, balnė dkt. balnas galvijas.
artipilnis - artipiln|is, artipilnė beveik pilnas: Kibiras artipilnis vandens.
piliakalnis - piliakalnis, piliakalnis istor. kalnas, kur stovi ar stovėjo pilis, pilies kalnas.
priešpilnis - priešpilnis mėnulio tarpsnis prieš pilnatį.
kiaurukalnis - kiaurukalnis kalne iškastas tunelis.
bekelnis - bekeln|is, bekelnė dkt. 1. kas be kelnių, mažas. 2. prk. kas neturtingas, nusigyvenęs.
smėliakalnis - smėliakalnis, smėliakalnis smėlio kalnas.
aukštikalnis - didžiausia dalis viršūnių susitikimas b didžiausias arba pažangiausias taškas zenitas
plokštikalnis - aa paprastai platus žemės plotas gana lygų paviršių iškėlė plokščiakalnis bent iš vienos pusės, smarkiai virš gretimų žemės ba panašus povandeninio funkcija aa regionas mažai arba jokio pokyčio grafinis pavaizdavimas ba palyginti stabilios, laikotarpis, ar būklės pasiekimo lygio, arba pasiekimas
ledkalnis - ledkalnis didžiulis ledo luitas, plaukiojantis jūroje ar esantis kalnuose ir dažniausiai savyje turintis sąnašų ( smėlio, žvyro. ) .
antpelnis - antpelnis ekon. pelnas, viršijantis vidutinio pelno normą.
antkulnis - antkulnis ant bato kulno dedama oda ar guma.
stalkalnis - stalkalnis geogr. kalnas plokščia viršūne, stačiais šlaitais.
aukakalnis - aukakalnis istor. kalnas, ant kurio senovėje degindavo aukas dievams.
plokščiakalnis - plokščiakalnis kalnas plokščia viršūne.
baltakelnis - baltakeln|is, baltakelnė -> baltkelnis.
balnakalnis - balnãkalnis pailga, negili įdauba tarp dviejų kalnagūbrių; kalnas, panašus į balną.
aukštakulnis - aukštakul̃nis, -ė. su aukštais kulnais: Aukštakul̃niai batai.
aąbcčdeęėfghiįyjklmnoprsštuųūvzž