Žodžių laibas reikšmės

laibas - laib|as, laiba 1. plonas (apie apvalius daiktus); priešingai drūtas 1, storas 2: Laibas žmogus, medis. Laibas kaip liepa, tvirtas kaip ąžuolas (folkloras). 2. plonas, aukštas (apie balsą): Kad suspiegė laibu balsu. laibai prv.: Ä–mė laibai giedoti. laibyn prv.: Eiti laibyn. laibybė laibumas Žiūrėk: [drūtas] [storas].
laibumas - laibùmas. plonumas; grakštumas, dailumas: Laibumo ji kaip adata. Ale laibumo aš už ją laibesnė. smulkumas, mažumas: Laikrodžius skambinančius dirba, kurie savo laibumu ir tikrumu galia lygintis su didžiųjų meistrų arba dailidžių ziegoriais. subtilumas: Gal regėti gaidos aitrą, laibumą ir švelnumą kalbos bei gailingumą širdies.
laibokas - laibok|as, laiboka 1. apylaibis, plonokas; truputį per laibas. 2. kiek plonas (apie balsą). laibokai prv.
naibas - naibas [< arab.], kai kuriose musulmonų šalyse — viršininko arba dvasininko pavaduotojas, padėjėjas; kartais — vietos policijos viršininkas, kaimo bendruomenės seniūnas.
zlibas - žlib|as, žliba mažai matantis: Bėda žlibam žmogui. žlibai prv. žlibumas.
raibas - raib|as, raiba, raib|as, raiba taškuotai margas: raiba višta, gegutė. Raibas vanagas. raibasis sakalėlis. raibai prv. raibumas: Tai raibumas genelio!.
klibas - klib|as, kliba 1. išklibęs, klibus. 2. šleivas, klišas: Klibas arklys.
laibgalys - laibgalys laibasis galas: Medžio l. nuvirbęs.
žlibas - žlib|as, žliba mažai matantis: Bėda žlibam žmogui. žlibai prv. žlibumas.
žaibas - žaib|as atmosferos elektros kibirkštis išlydis: Kamuolinis žaibas Žaibas tvykstelėjo, sužaibavo, uždegė klojimą. žaibo ištiktas, nutrenktas. žaibo greitumu (labai smarkiai, greitai). Mergaitė buvo kaip žaibas (labai staigi, smarki). žaibo karas (staigus, trumpas). žaibo telegrama (labai skubi). žaibo turnyras (labai greitas).
sahibas - pone, meistras naudojamas ypač tarp vietinių gyventojų kolonijinės Indijos spręsti ar kalbėti apie kokios nors socialinės ar pareigūno statusą Europos
laibakojis - laibakoj|is, laibakojė turintis laibas kojas: laibakojė stirna.
Laiba - láiba [suom. laiva], didelė dvistiebė valtis su įstrižosiomis burėmis Baltijos, Baltojoje jūrose, Dnepro, Dnestro upėse.
laibenis - laibenis bot. kryžmažiedžių šeimos sausų vietų medingas augalas (Alyssum).
laibakaklis - laibakakl|is, laibakaklė turintis laibą kaklą: Laibakaklis berniukas. Laibakaklis butelis.
laibaliemenis - laibaliemẽnis, -ė. turintis laibą liemenį: Jo aukštupys nepaprastai gražus: gilus, šlaitai iškaišyti šimtamečiais ąžuolais, laibaliemenėmis liepomis ir skarotašakėmis eglėmis.
laibėti - laibė|ti, laibėja, laibėjo 1. eiti laibyn: Medis į viršūnę laibėja. 2. liesėti, lieknėti: Sirgdamas laibėsi. 3. eiti plonyn (apie balsą). laibėjimas.
laibinti - laibin|ti, laibina, laibino 1. daryti laibą, laibesnį: Laibinti baslį, virvę. 2. daryti plonesnį (apie balsą): Laibinti balsą. laibinimas.
Pedotribas - pedotribas [gr. paidotribēs < pais (kilm. paidos) — vaikas + tribō — mankštinu, lavinu], Atėnų mokyklų fizinio lavinimo vadovas, gimnastikos mokytojas.
grybas - gryb|as 1. organizmas, dažniausiai išauginantis kotą ir kepurėlę, kremblys: Rudenį pradeda grybai dygti. Valgomas, nuodingas, parazitinis grybas. Grybus rinkti. Auga kaip grybas po lietaus (gerai, greitai). 2. medžio puvinys, puvėsis: Į grindis įsimetė grybas. Namą grybas ėda. Grybai dgs. biol. tokių organizmų skyrius (Fungi).
aąbcčdeęėfghiįyjklmnoprsštuųūvzž