Žodžių kokybė reikšmės

kokybė - kokyb|ė 1. fil. kategorija, charakterizuojanti daiktus ir reiškinius pagal jų rūšies esmę. 2. ypatybė; vertė; tikimo laipsnis: Medžiagos kokybė Darbo kokybė kokybės kontrolė.
kokybės - ypatingas ir esminis požymis pobūdis
kiekybė - kiekybė 1. fil. kategorija, apibūdinanti daiktus ir reiškinius pagal didumą, apimtį, skaičių: K. virsta kokybe. 2. skaičius, kiekis: Prekių k. 3. lingv. garso ištarimo trukmė.
tiekybė - tiekybė tam tikras kiekis, skaičius: Menamoji t.
sunkybė - sunkýbė sunkỹbė suñkybė 1. didelis svoris, sunkumas:Ąžuolo mat yra – pasiutusi sunkýbė stalo . Tai sunkýbė – ledva iš vietos gali pajudyt Kojelę galia nutrėkšt – tokia sunkýbė kirvio! Žmogus pajuto savo naštos sunkybę | Ka toki sunkýbė srėnų(labai skauda strėnas),ka nebepake...
puikybė - puikyb|ė 1. gražybė. 2. išdidumas: Daug puikybės turi. Į puikybę keltis (pasikelti) (darytis, pasidaryti išdidžiam).
paikybė - paikýbė paikỹbė paikumas:1.Apie jojo paikybę esą pasakojama juokingų anekdotų Kokia gi tai paikýbė Svadin mane su berneliu pirmą vakarelį, jaunybelėj, paikybelėj nuseg vainikelį ^ Jaunybė – paikybė 2.
niekybė - niekybė menkybė, niekingumas: N. to žmogaus!.
menkybė - menkýbė. menkỹbė. 1. menkumas, mažumas: Kainos menkỹbė. 2. liesumas: Nogna to vaiko menkýbė. 3. vargingumas, prastumas: Kur tokio [je] biednybė [je], menkýbė [je]. 4. niekingumas: Tu galbūt pajusi savo gyvenimo menkybę. Ji yra iškilusi iš menkybės. 5. menkniekis. 6. kas menkas, besveikatis: Menkybelė besu, sergu. 7. menkystė 2.
lenkybė - lenkybė lingv. skolinys iš lenkų kalbos, polonizmas.
katalikybė - katalikybė Romos popiežiaus vadaujamos Vakarų krikščionių bažnyčios tikėjimas.
kokybiska - , su jomis susijusių arba dalyvauja kokybės ar rūšies
kokybinis - kokybin|is, kokybinė -> kokybė: 1. Kokybinis skirtumas. Būdo aplinkybes skiriame į kokybines ir kiekybines (gram.). 2. kokybinė sudėtis.
kokybiskas - kokybišk|as, kokybiška -> kokybė. kokybiškai prv.: kokybiškai skirtis nuo ko.
kokybiskai - , su jomis susijusių arba dalyvauja kokybės ar rūšies
išdykybė - išdykybė išdykusio ypatybė.
aplinkybė - aplinkyb|ė 1. paprastai dgs. sąlyga, veikianti ar lemianti padėtį: Susidėjus aplinkybėms, turėjau grįžti anksčiau. Veiksime pagal aplinkybes. 2. gram. antrininkė sakinio dalis, žyminti veiksmo vietą, laiką ir kt.: Skiriame vietos, laiko, būdo, priežasties ir kt. aplinkybes. 3. teis. koks nors veiksnys, turintis poveikio nusikaltimo pobūdžiui: Kaltę lengvinan...
Neokatalikybė - neokatalikýbė ↗ neokatolicizmas.
kokybiškas - kokybišk|as, kokybiška -> kokybė. kokybiškai prv.: kokybiškai skirtis nuo ko.
nešvankybė - nešvankybė nešvankus pasakymas.
lengvatikybė - lengvatikybė greitas, nepagrįstas patikėjimas.
kokybiškumas - ypatingas ir esminis požymis pobūdis
stačiatikybė - stačiatikybė Rytų krikščionybė.
staciatikybe - stačiatikybė Rytų krikščionybė.
aąbcčdeęėfghiįyjklmnoprsštuųūvzž