Žodžių kenteti reikšmės

kentėti - kentė|ti, kenčia, kentėjo 1. patirti, jausti skausmą, nemalonumą: Ligonis labai kenčia. Skausmą, alkį, šaltį kentėti 2. turėti kantrybės, būti vargingoje padėtyje, tverti: kentėjau visus metus, nieko nesakiau. kentėjimas kentėtojas, kentėtoja dkt.
iskenteti - iškentė|ti, iškenčia, iškentėjo 1. iki galo iškęsti, išgyventi kančią: Iškentėti kančias, skausmus, vargus. Jo viskas iškentėta. 2. susilaikyti nedarius: Neiškentėjo kaip šuo nekaukęs. prk.: Šiandien iškentėjo neliję. iškentėjimas.
kenteto - valstybės ar patirtis, kad kenčia skausmą
pakentėti - pakentė|ti, pakenčia, pakentėjo kiek kentėti: Dar pakentėk truputį, ir praeis skausmas pakentėjimas pakęsti, pakenčia, pakentė 1. patverti, išlaikyti: Skausmą pakentėti prk.: Bulvės šalčio nepakenčia. 2. pakelti, toleruoti: Negalėjau pakentėti neteisybės. pakentimas.
nukentėti - nukentė|ti, nukenčia, nukentėjo patirti nuostolį, žalą, nuoskaudą: Tie namai nuo karo, nuo gaisro nukentėjo. nukentėjimas.
atkentėti - kentė́ti,keñčia (-ė́ja), -ė́jo1. kęsti, jausti skausmą, nemalonumą:Ką aš čia kenčiù tame dvare! Kenčia kaltas, kenčia nekaltas Visiems kartu lengviau kentė́ti Geri žmonės kenčia už kitus, o negeri už save Kur lengva mylėti, ten nereikia kentėti Aš kenčiu sopulį Šuva, gaidys ir užkurys tai jau turi kent...
prikentėti - prikentė|ti, prikenčia, prikentėjo daug iškentėti: Nemažai vargo jam teko prikentėti prikentėjau alkio. sngr.: Daug aš ten prisikentėjau. prikentėjimas prikęsti, prikenčia, prikentė prikentėti: Prikentė jis ten vargo. sngr.: Prisikenčiau daug skausmo.
perkentėti - perkentė|ti, perkenčia, perkentėjo praleisti kenčiant, perkęsti: Perkentėti skausmą, skriaudą. perkentėjimas perk|ęsti, perkentėenčia, perkentėentė ištverti, iškentėti: Perkentėti skausmą. perkentėentimas.
iškentėti - iškentė|ti, iškenčia, iškentėjo 1. iki galo iškęsti, išgyventi kančią: Iškentėti kančias, skausmus, vargus. Jo viskas iškentėta. 2. susilaikyti nedarius: Neiškentėjo kaip šuo nekaukęs. prk.: Šiandien iškentėjo neliję. iškentėjimas.
kentėtojas - kentė́tojas, -a. 1. kas kenčia: Vienok ne kiekvienas kentėtoju skirtas. 2. kankinys, kankintinis. atkentė́tojas, -a. kas atkenčia: Atkentėtojai už gera valia atstovaujamas minias, už jų teises, nuoskaudas ir troškimus.
kentėjimas - valstybės ar patirtis, kad kenčia skausmą
Kenterberis - miestas SE E Australija New South Wales, SW Sidnėjaus priemiestyje pop 129.232 miesto SE Anglijos pop Kent 34.404
aąbcčdeęėfghiįyjklmnoprsštuųūvzž