Žodžių iškalba reikšmės

iškalba - iškalb|a kalbėjimo menas, retorika: Advokatas turi gerą iškalbą.
iškalbumas - iškalbùmas → iškalbus: Toks jau iškalbùmas(mokėjimas kalbėti)to piemenio!
iškaltas - pateikti į rinką ar nustatyti per arba virš kažką
iškalbus - iškalb|us, iškalbi galintis gražiai, lengvai kalbėti, turintis gerą iškalbą. iškalbiai prv.: iškalbiai pasakoti. iškalbumas: Pasižymėti iškalbumu.
iškalbingas - iškalbing|as, iškalbinga iškalbus: Iškalbingas žmogus. prk.: Iškalbingas dokumentas (daug pasakantis). iškalbingai prv. iškalbingumas.
iškalimas - iškalimas -> iškalti.
iškalti - iškalti, iškala, iškalė 1. kalant išmušti, išvaryti: I. vinį. 2. išduobti (kaltu): Skylę i. 3. ištašyti (iš akmens): Statulą i. 4. prikalant padengti ar pagražinti: Lubas iškalė lentomis. 5. išplakti aštrinant (dalgį, girnas). 6. prk. mechaniškai išmokti: I. pamoką. iškalimas.
iškalbėti - iškalbė|ti, iškalba, iškalbėjo 1. pasakyti, išsakyti: Jau iškalbėti visi žodžiai. sngr.: Leiskite jam išsikalbėti. 2. kurį laiką kalbėti: Tris valandas iškalbėjo. 3. pajėgti, galėti kalbėti: Užkimau, nebeiškalbu. 4. pareikšti priekaištą (priekaištų), prikišti: Kad kada ilgiau nenueinu, tuoj iškalba. iškalbėjimas.
iškalbingumas - iškalbingùmas → iškalbingas: Jis drožė kalbą su dideliu iškalbingumu
iškalėti - iškalė|ti, iškali, iškalėjo išbūti kalėjime: iškalėjo dešimtį metų. iškalėjimas.
iškalinti - kalìnti(-ýti ), -ìna, -ìno, kãlinti, -ina, -ino1. kalti (plaktuku ar kuo kitu).2. barškinti, kalenti:Nuo šalčio net dantim kalìna Garnys kalìna 3. mėginti (kiaušinio) stiprumą į dantis stuksint:Margutį į dantis kalìna 4. griežtai, primygtinai įsakyti, įkalti:Kiek, rodos, jam nekalino, o jis vis ...
iškalbinėti - iškalbinė|ti, iškalbinėja, iškalbinėjo džn. mžb. iškalbėti 4: Ä–mė vieni kitiems iškalbinėti iškalbinėjimas Žiūrėk: [iškalbėti].
aąbcčdeęėfghiįyjklmnoprsštuųūvzž