Žodžių gebeti reikšmės

gebėti - gebė|ti, geba, gebėjo mokėti, galėti: Ji geba ir verpti, ir austi. gebėjimas.
gelbėti - gelb|ėti, gelbėja (gelbi, gelbsti), gelbėjo 1. traukti iš bėdos, vaduoti: Jei vienam bėda, visi gelbėjame. 2. padėti, remti, šelpti: Jie gelbėjo mums laukus nudirbti. Ar negali manęs gelbėti su pinigais? Žolės gelbsti nuo ligų, bet ne nuo mirties (folkloras). gelbėjimas gelbėtojas, gelbėtoja dkt.
gobėti - gobė|ti, gobi, gobėjo būti apsigobus, gaubėti: Gobėti skarele (skarelę). Skara jau gobėta (nešiota). gobėjimas gob|us, gobėi žr. gobšus.
gebenė - gebenė žem., žr. spuogas 2 gebenė bot. vijoklinis miškų ir dekoratyvinis augalas (Hedera).
išgelbėti - išgelb|ėti, išgelbėja (išgelbi, išgelbsti), išgelbėjo ištraukti iš pavojaus, iš bėdos, išvaduoti: Išgelbėti skęstantį. išgelbėjo vaikus iš ugnies. sngr.: Vos išsigelbėjau nuo pražūties. išgelbėjimas išgelbėtojas, išgelbėtoja dkt.
drebėti - drebė|ti, dreba, drebėjo 1. būti apimtam krečiamų judesių, virpėti, purtėti: Drebėti iš šalčio, iš baimės. Šaukia, kad net langai dreba. Dreba kaip epušės lapas. Jauni šoka - žemė dreba, seni šoka - dantys kleba (folkloras). Jo balsas dreba. Širdis drebėjo apmaudu. 2. prk. bijoti, baimintis. 3. prk. perdėtai šykštauti, gailėti: Dreba dėl skatiko. dr...
išsigelbėti - pabėgti, skrydžio
blerbėti - blerbė|ti, blerba, blerbėjo 1. barbėti, braškėti: Stiklas blerba. 2. verdant pliupėti: Košė, šiupinys blerba. 3. šnek. nesuprantamai kalbėti, plepėti: Jis blerba nežinia ką. blerbėjimas.
gebėjimas - gebė́jimas → gebėti 2: Gebėjimas(sugebėjimas)pastebėti Kalba susijusi su gebėjimu mąstyti Žmogus savo gebėjimu ir sumanumu daug ką padaro → sugebėti: Ir kalviuo reikia biskį sugebė́jimo Visi pritrūko arba noro, ar laiko, ar sugebėjimo Kiekvienas pagal sugebėjimus, kievienam pagal reikmes!
dvigubėti - dvigubė|ti, dvigubėja, dvigubėjo darytis dvigubam. dvigubėjimas.
išdrebėti - išdrebė|ti, išdreba, išdrebėjo 1. išbūti drebant: Visą naktį išdrebėjau pasislėpęs. 2. prk. labai šykštaujant duoti: Lauk, kol išdrebės kokią kapeiką.
bubėti - bubė|ti, buba, bubėjo 1. bildėti, dundėti: Ä–mė bubėti patrankos. 2. žr. bambėti. bubėjimas.
atsistebėti - stebė́ti,stẽbi (stẽbia, -ė́ja; ), -ė́jo1. atidžiai žiūrėti, sekti akimis:Grėtė atsistojo, nuėjo pati prie vygio, atsiklaupė ir stebėjo kūdikį ilgai ilgai Nuolat atsimerkdavau ir vogčiomis stebėjau sėdintį prie stalo žmogų 2. atidžiai žiūrint tirti, kaupti žinias:Tu, Arvydai, darbo nebijok, bet ir dirbdamas stebė...
burbėti - burbė|ti, burba, burbėjo 1. neaiškiai kalbėti, bambėti, murmėti: Tylėk neburbėjęs! 2. burbuliuoti, ulbėti: Tetervinas burba. 3. storai šalti (apie langus). burbėjimas.
bumbėti - bumbė|ti, bumba, bumbėjo žr. bambėti.
baubėti - báubėti,-ėja, -ėjo baũbėti1.smarkiai šalti, trauktis ledu, burbėti:Sako, šiemet taip báubės, kad net langai plyš Į vakarą langai ir báubėja 2.tinti, traiškanoti:Vaikeli, dieną nemiegok – poakiai báubėja nuog dienos miego 3.smarkiai augti, storėti:Jo sūnai báubėja tai báubėja – jau visi ...
barbėti - barbė|ti, barba, barbėjo 1. barškėti, tarškėti: Puodas skilęs barba. 2. šnek. įkyriai kalbėti, bambėti: Nustok barbėjęs! barbėjimas.
bambėti - bambė|ti, bamba (bamba), bambėjo šnek. su nepasitenkinimu, įkyriai kalbėti: Namie pradės bambėti, kad gaištu. Nebambėk, kad tiesos nežinai. bambėjimas.
iškabėti - iškabė|ti, iškaba, iškabėjo kurį laiką kabėti: Lašiniai per vasarą iškabėjo. iškabėjimas.
čiulbėti - čiulbė|ti, čiulba, čiulbėjo 1. giedoti (apie paukščius): Vieversys čiulba. 2. prk. meiliai kalbėti. sngr.: Jie čiulbasi susiėję. čiulbėjimas.
bliurbėti - bliurbė|ti, bliurba, bliurbėjo šnek. 1. neaiškiai kalbėti, murmėti: Ką čia bliurbi, kalbėk aiškiau! 2. burbuliuoti: Tetervinas, kalakutas bliurba. 3. kunkuliuojant virti. bliurbėjimas.
atskubėti - skubė́ti,skùba, -ė́jo skūbė́ti 1. stengtis greitai ką padaryti, atlikti:Skubù į darbą, t. y. ninku Tatai toks ūkininkas buvo, didliai baisiai skubė́jo į darbą pulti Kurs skùba rėdyti į kelionę, tas rangus Motriškos lig Gavėnės kuls, nu kovo penkioliktos mes, aus, skubė́s A tu skūbì?...
apkalbėti - kalbė́ti,kal̃ba (kal̃bi ), -ė́jo 1. galėti kuria kalba reikšti mintis; žodžiu reikšti savo mintis, jausmus, išgyvenimus, šnekėti:Kalbos mokslas turi reikalo su normaliais žmonėmis, mokančiais kalbėti, o ne su anomaliais, kurčiais–nebyliais, neturinčiais kalbos Ar nečius, kad nekalbi? Agitatorius turi kalbėti taip, ka...
atkalbėti - kalbė́ti,kal̃ba (kal̃bi ), -ė́jo 1. galėti kuria kalba reikšti mintis; žodžiu reikšti savo mintis, jausmus, išgyvenimus, šnekėti:Kalbos mokslas turi reikalo su normaliais žmonėmis, mokančiais kalbėti, o ne su anomaliais, kurčiais–nebyliais, neturinčiais kalbos Ar nečius, kad nekalbi? Agitatorius turi kalbėti taip, ka...
iškalbėti - iškalbė|ti, iškalba, iškalbėjo 1. pasakyti, išsakyti: Jau iškalbėti visi žodžiai. sngr.: Leiskite jam išsikalbėti. 2. kurį laiką kalbėti: Tris valandas iškalbėjo. 3. pajėgti, galėti kalbėti: Užkimau, nebeiškalbu. 4. pareikšti priekaištą (priekaištų), prikišti: Kad kada ilgiau nenueinu, tuoj iškalba. iškalbėjimas.
išbambėti - išbambė|ti, išbamba (išbamba), išbambėjo šnek. iškalbėti su nepasitenkinimu: Jis viską išbamba kaimynams. išbambėjimas.
apibaubėti - báubėti, -ėja, -ėjo. baũbėti1. smarkiai šalti, trauktis ledu, burbėti: Sako, šiemet taip báubės, kad net langai plyš. Į vakarą langai ir báubėja. 2. tinti, traiškanoti: Vaikeli, dieną nemiegok – poakiai báubėja nuog dienos miego. 3. smarkiai augti, storėti: Jo sūnai báubėja tai báubėja – jau visi trys kap ąžuolai. apibáubėti. 1. laba...
išsikalbėti - pateikti ar išreikšti žodžio pratarti pokalbio ar diskurso tema diskutuoti
aąbcčdeęėfghiįyjklmnoprsštuųūvzž