Žodžių Kalbeti reikšmės

kalbėti - kalbė|ti, kalba, kalbėjo 1. mokėti kalbą, galėti ja bendrauti: Kalbėti tarmiškai. Vaikas dar nekalba. 2. bendrauti kalba, šnekėti: Lietuviškai kalbėti Balsu, tyliai, aiškiai, pašnibždomis kalbėti Trumpai kalbant, reikalas svarbus. Kalbamosios valandos. Meiliuosius žodelius kalbėjo (d.). Kalba kaip iš knygos (aiškiai, sklandžiai). Kalba kaip iš medžio išk...
kalbėtis - pateikti ar išreikšti žodžio pratarti pokalbio ar diskurso tema diskutuoti
sukalbėti - sukalbė|ti, sukalba, sukalbėjo 1. trumpai kalbėti, prakalbti: Priemenėje kažkas sukalbėjo. Vokiškai sukalbėjo. 2. sutarti, suderėti: sukalbėti pinigai. Atvyko sukalbėtu laiku. sukalbėti žodeliai, sumainyti žiedeliai (d.). sngr.: Užmokėjo, kiek sukikalbėjo. Susikalbėjo anksti keltis. 3. atmintinai pasakyti: Sukalbėti maldą, poterius. sukalbėjimas.
pakalbėti - pakalbė|ti, pakalba, pakalbėjo 1. kiek kalbėti: pakalbėk apie tai su juo. sngr.: Susitikę pasikalbame. 2. gerai reikšti mintis žodžiais: Kai reikia, pakalba ir jis. pakalbėjimas.
pagelbėti - pagelbė|ti, pagelbėja (pagelbi, pagelbsti), pagelbėjo suteikti pagalbą, padėti: pagelbėk man rąstą į mašiną įkelti. sngr.: Jie vienas kitam pasigelbėja. pagelbėjimas pagelbėtojas, pagelbėtoja dkt.
nukalbėti - nukalbė|ti, nukalba, nukalbėjo 1. kvailai pasakyti: Nusigėrę nukalba. 2. atkalbėti: Nenukalbėsi manęs, aš vis tiek eisiu nukalbėjimas.
įkalbėti - įkalbė|ti, įkalba, įkalbėjo 1. kalbant priversti pakeisti nusistatymą, įtikinti, įteigti: įkalbėjo nevažiuoti, pirkti, tekėti. Neįkalbėk sveikam ligos (apie nepageidaujamą įkalbinėjimą). sngr. 2. užfiksuoti žodžius magnetofono ar kitokioje juostelėje: Demonstruoti įkalbėtus tekstus. įkalbėjo vaidmenį lietuviškai. įkalbėjimas įkalbėtojas, įkalb...
apkalbėti - kalbė́ti,kal̃ba (kal̃bi ), -ė́jo 1. galėti kuria kalba reikšti mintis; žodžiu reikšti savo mintis, jausmus, išgyvenimus, šnekėti:Kalbos mokslas turi reikalo su normaliais žmonėmis, mokančiais kalbėti, o ne su anomaliais, kurčiais–nebyliais, neturinčiais kalbos Ar nečius, kad nekalbi? Agitatorius turi kalbėti taip, ka...
atkalbėti - kalbė́ti,kal̃ba (kal̃bi ), -ė́jo 1. galėti kuria kalba reikšti mintis; žodžiu reikšti savo mintis, jausmus, išgyvenimus, šnekėti:Kalbos mokslas turi reikalo su normaliais žmonėmis, mokančiais kalbėti, o ne su anomaliais, kurčiais–nebyliais, neturinčiais kalbos Ar nečius, kad nekalbi? Agitatorius turi kalbėti taip, ka...
prikalbėti - prikalbė|ti, prikalba, prikalbėjo 1. daug pasakyti: Jis man visokių niekų prikalbėjo. sngr.: Prisikalbėjome per naktį. 2. stengtis palenkti, įtikinti: Vaiką prikalbėjau mokytis. Jis pasidavė prikalbamas. prikalbėjimas.
prakalbėti - prakalbė|ti, prakalba, prakalbėjo 1. imti kalbėti, prakalbti: Kai tvorelės prakalbės, sausi medžiai pražydės (d.). 2. pratarti, pasakyti: prakalbėjo kelis žodžius. 3. praleisti laiką kalbant: Visą vakarą prakalbėjome. prakalbėjimas.
perkalbėti - perkalb|ėti, perkalba, perkalbėjo 1. pakalbėti: Apie viską perkalbame. 2. įtikinti, kad darytų kitaip, negu yra numatęs: Kad ko užsimano, negalima jo perkalbėti Mergužėle lelijėle, nesiduok perkalbėti (d.). perkalbėjimas.
iškalbėti - iškalbė|ti, iškalba, iškalbėjo 1. pasakyti, išsakyti: Jau iškalbėti visi žodžiai. sngr.: Leiskite jam išsikalbėti. 2. kurį laiką kalbėti: Tris valandas iškalbėjo. 3. pajėgti, galėti kalbėti: Užkimau, nebeiškalbu. 4. pareikšti priekaištą (priekaištų), prikišti: Kad kada ilgiau nenueinu, tuoj iškalba. iškalbėjimas.
susikalbėti - susikalbė|ti, susikalba, susikalbėjo 1. -> sukalbėti. 2. tarpusavyje susižinoti, susišnekėti: Nemokėdamas jų kalbos, nesusikalbėsi. susikalbėjimas.
pasikalbėti - pateikti ar išreikšti žodžio pratarti pokalbio ar diskurso tema diskutuoti
nesikalbėti - lygus prasmę turi tą patį atspalvį kaip simbolizuoja
įsikalbėti - įsikalbė|ti, įsikalba, įsikalbėjo 1. -> įkalbėti. 2. įsileisti kalbėti: įsikalbėjome apie šį, apie tą. įsikalbėjimas.
gelbėti - gelb|ėti, gelbėja (gelbi, gelbsti), gelbėjo 1. traukti iš bėdos, vaduoti: Jei vienam bėda, visi gelbėjame. 2. padėti, remti, šelpti: Jie gelbėjo mums laukus nudirbti. Ar negali manęs gelbėti su pinigais? Žolės gelbsti nuo ligų, bet ne nuo mirties (folkloras). gelbėjimas gelbėtojas, gelbėtoja dkt.
išsikalbėti - pateikti ar išreikšti žodžio pratarti pokalbio ar diskurso tema diskutuoti
kalbėsena - kalbėsena kalbėjimo būdas: Greita k.
kalbėkite - ištarti žodžių ar artikuliacijos garsų su įprastą balso pokalbių B (1) reikšti mintis, nuomones, ar jausmus žodžiu (2) išplėsti sveikinimas (3), būti draugiškas pakankamai įsitraukti į pokalbį
čiulbėti - čiulbė|ti, čiulba, čiulbėjo 1. giedoti (apie paukščius): Vieversys čiulba. 2. prk. meiliai kalbėti. sngr.: Jie čiulbasi susiėję. čiulbėjimas.
kalbėtojas - vienas, kad kalba, ypač tas, kuris naudoja kalbą
kalbėjimas - kad kalba gali b kalbos, gyventojus, kad kalbama tam tikras kalbos paprastai vartojamas kartu
išgelbėti - išgelb|ėti, išgelbėja (išgelbi, išgelbsti), išgelbėjo ištraukti iš pavojaus, iš bėdos, išvaduoti: Išgelbėti skęstantį. išgelbėjo vaikus iš ugnies. sngr.: Vos išsigelbėjau nuo pražūties. išgelbėjimas išgelbėtojas, išgelbėtoja dkt.
išsigelbėti - pabėgti, skrydžio
kalbėdamas - kad kalba gali b kalbos, gyventojus, kad kalbama tam tikras kalbos paprastai vartojamas kartu
aąbcčdeęėfghiįyjklmnoprsštuųūvzž