Žodžių Aukštyn reikšmės

aukštyn - (1) arba į aukštesnę poziciją arba lygiu; ypač toli nuo Žemės centro (2) po žemės ar vandens paviršiaus (3) iš žemiau horizonto (4) tiekėjų 1 (5), arba į vertikalioje padėtyje
aukštyn! - (1) arba į aukštesnę poziciją arba lygiu; ypač toli nuo Žemės centro (2) po žemės ar vandens paviršiaus (3) iš žemiau horizonto (4) tiekėjų 1 (5), arba į vertikalioje padėtyje
aukštinė - aukštinė geom. iš trikampio, piramidės ar kitos figūros viršūnės į pagrindą nuleistas statmuo.
aukštinti - padidinti sumą arba laipsnį padidinti b pareikšti šviesesnis arba intensyvesnė gilinti c atneš labiau nukreipta d aštresnė pagaląsti padidinti aukštesnįjį ar aukštąjį pakelti b padidinti viršija įprastą arba nuvalkiotas pasenusių pradžiuginti archajiškas augti , pakilti tapti didelis ar didesnė suma, laipsnis, ar apimtimi b tampa šviesesnis arba intensyve...
aukštinis - aukštinis 1. dūminės pirkios ar pirties anga lubose. 2. šautuvo taikiklio dalis, laikanti žymeklį ant plokštelės.
aukštis - aukšt|is 1. kokio nors kūno, daikto statinis matmuo, aukštumas: Kas per aukštis to medžio! Tvora žmogaus aukštčio. 2. statinis nuotolis, aukštumas: Lėktuvo skridimo aukštis Tilto aukštis Kritimo aukštis.
aukštesnis - turintys didelius pratęsimas į viršų aukštesni nei vidutinis, įprasta ar ketinamų
aukštas - aukšt|as 1. vieta ant lubų, antlubis: Lipk ant aukšto. Ant aukšto deda visokius daiktus. 2. butai bei kambariai, esantys viename namo lygyje: Gyvena antrame aukšte. 3. geol. Žemės plutos dalis, kuriai būdingas koks nors sandaros vientisumas: Geologinis aukštas Struktūrinis aukštas 4. geogr. debesų sluoksnis 2 aukšt|as, aukšta priešingai žemas. 1. turintis didel...
aukštai - turintys didelius pratęsimas į viršų aukštesni nei vidutinis, įprasta ar ketinamų
aukštinimas - áukštinimas. 1. → aukštinti 1: Tam veršiuo nė gardo áukštinimas nėko nepadėjo, šoka kaip patrakęs. Nei áukštinimasis (stiebimasis) nieko nepadeda, kaip mažas, taip mažas. 2. → aukštinti 3: Nebijau aš nei žmonių žeminimo, nei áukštinimo. Jam nei áukštinimasis nieko nepadeda. išáukštinimas. → išaukštinti 2: Pagyrimus ir išaukštinimus j...
aukštalipys - aa didelis jūrų laivas ba burlaivis bugšprito ir paprastai per tris stiebus kurių kiekviena susideda iš apatinės stiebo Stengos ir Brambura stiebo laivu, ypač varoma galios arba plaukti laivo įgulos likimo 3
aukštuma - aukštuma 1. aukšta vieta: Pati kalno a. Vanduo užliejo net aukštumas. 2. aukštis, aukštybė: Padangių aukštumos. Pakilti į aukštumas. 3. geogr. paviršiaus iškiluma, neturinti aiškios papėdės.
aukštikalnis - didžiausia dalis viršūnių susitikimas b didžiausias arba pažangiausias taškas zenitas
aukštesnysis - turintys didelius pratęsimas į viršų aukštesni nei vidutinis, įprasta ar ketinamų
aukštakulnis - aukštakul̃nis, -ė. su aukštais kulnais: Aukštakul̃niai batai.
aukštasis - turintys didelius pratęsimas į viršų aukštesni nei vidutinis, įprasta ar ketinamų
aukštikalnių - augalų gimtoji į Alpių ar borealinės regionams, kurie yra dažnai auginami ornamentu kapitalizuojamos asmuo, turintis Alpių fizines savybes, dažnai nekapitalizavo, susijusių su ar panašus Alpių ar bet kokius kalnus, dažnai nekapitalizavo, su jomis susijusių arba auga atitinkamame biogeografiniame zonoje padidėjusi aukščiau Timberline šlaituose arba susijusių su ...
aukštakrosnė - aukštakrosnė krosnis ketui iš rūdos lydyti.
aukštadažnis - radijo dažnis tarp labai aukšto dažnio ir vidutinis dažnis - radijo dažnių lentelę
aukštielninkas - aukštielnink|as, aukštielninka ant nugaros atsigulęs, virstantis: Aukštielninkas guli. Aukštielninkas apvirto.
aukštimatis - aukštimatis žr. aukščiamatis 1 Žiūrėk: [aukščiamatis].
aukštaūgis - aukštaūg|is, aukštaūgė kuris aukšto ūgio, didelis: aukštaūgiai medžiai.
aukštapelkė - aukštapelkė geogr. pelkė, susidariusi iš kimininių durpių; jos drėgmės šaltinis yra lietus.
aukštaičiai - aukštai|čiai dgs. 1. lingv. didžioji lietuvių dalis, gyvenanti į rytus nuo linijos Vegeriai-Raseiniai, į pietus nuo Tauragės-Šilutės ir kalbanti atskira tarme. 2. etnogr. etninė lietuvių grupė (apima kiek didesnį už rytų aukštaičių tarmės plotą). aukštaitis, aukštaitė dkt. tos tarmės atstovas ar grupės narys.
aukštastiebis - aukštastieb|is, aukštastiebė turintis aukštą stiebą: Aukštastiebis laivas.
aukštakrosnininkas - aukštakrosnininkas prie aukštakrosnės dirbantis darbininkas.
aukštaskraidis - aukštaskraid|is, aukštaskraidė kuris aukštai skraido: Aukštaskraidis balandis.
aukštaitiškas - aukštaitišk|as, aukštaitiška -> aukštaičiai 1: Jo žodžių tarimas visai aukštaitiškas aukštaitiškai prv.: Jis kalba aukštaitiškai. aukštaitiškumas Žiūrėk: [aukštaičiai].
aąbcčdeęėfghiįyjklmnoprsštuųūvzž