O žodžiai puslapis 4

Odontiatrija - odontiãtrija [odus (kilm. odontos) + gr. iatreia — gydymas], dantų gydymas.
odontoblastai - odontoblãstai [odus (kilm. odontos) + gr. blastos — užuomazga], dantų užuomazginės ląstelės.
odontolitas - odontolitas [odus (kilm. odontos) + ↗ ...litas]: 1. danties akmuo; 2. kai kurių iškastinių gyvūnų vario druskų melsvai nudažyti ir panašūs į mineralą tiurkį kaulai, dantys, iltys.
odontologija - odontologija stomatologijos dalis - dantų ir jų ligų mokslas.
odontologinis - ar dėl dantų ar odontologija, suderinta su peiliu liežuvio galo arba prieš arba prie viršutinių priekinių dantų, susijusių su, specializuojasi, arba naudojamas odontologijoje
odontoma - odontomà [odus (kilm. odontos) — dantis], nepiktybinis iš danties audinio kilęs navikas.
odontoterapija - odontoterãpija [odus (kilm. odontos) + ↗ terapija], dantų gydymas.
odoracija - odorãcija [lot. odoratio — uostymas, kvapas], savito kvapo suteikimas dujoms ir patalpų orui chemikalais — odorantais.
odorantas - odorántas [↗ odoracija], chem. medžiaga, suteikianti dujoms ir patalpų orui savitą kvapą.
odorologija - odorològija [lot. odor — kvapas + ↗ ...logija], kvapų tyrimas, padedantis išaiškinti nusikaltimus.
odoruoti - odorúoti, suteikti savitą kvapą dujoms ir patalpų orui odorantais.
odos - arba susijusių su odos ir ypač į epidermio dermos odoje arba susijusių su odos ir ypač epidermio dermos odoje
odžius - odžius odininkas.
Ofelija - Polonijaus duktė Šekspyro "Hamletas"
ofenzyva - ofenzyvà [pranc. offensive < lot. offensa — smogimas], operatyvinis arba strateginis kariuomenės puolimas.
oferentas - ofereñtas [lot. offerens (kilm. offerentis) — pasiūlantis], asmuo, darantis ofertą.
oferta - Pasiūlymas sudaryti sutartį laikomas oferta, jeigu jis pakankamai apibūdintas ir išreiškia oferento ketinimą būti sutarties saistomam ir įsipareigojančiam
offbeat - offbeat [sk. ofbyt; angl. iš ritmo], nuoroda džiazo muzikos natose, nusakanti, kad frazėje reikia kirčiuoti silpnuosius taktus: antrąjį ir ketvirtąjį.
oficialas - oficiãlas [lot. oficialis — smulkus valdininkas]: 1. sen. Romoje — valdininkas prie kurio nors aukšto ↗ magistrato (1); 2. katalikų bažnyčioje vid. amžiais — valdininkas prie vyskupo pasaulietiniams reikalams tvarkyti; bažn. teisėjas.
oficialiai - priklausanti arba sudaro daikto formą ar esmę
oficialių - tas, kuris laiko arba investavo biuro pareigūnui
oficialumas - tas, kuris laiko arba investavo biuro pareigūnui
oficialus - oficial|us, oficiali 1. vyriausybinis. 2. tarnybinis: Oficialus asmuo. 3. prk. sausas, formalus: Oficialus kvietimas. oficialiai prv.: oficialiai kalbėti, elgtis. oficialumas.
oficiantas - oficiant|as, oficiantė dkt. padavėjas.
oficiantė - vienas, kad laukia kitą, ypač asmuo, kuris laukia lenteles (kaip restorane) dėklas kažkas (kaip arbatos servizas) padėklas
oficina - oficinà [lot. officina — dirbtuvė]: 1. atskiras dvaro ansamblio pastatas arba jo reprezentacinių rūmų šoninė dalis, kurioje įrengiama virtuvė, skalbykla bei kitos pagalbinės patalpos, tarnų gyv. kambariai; 2. XV—XVIII a. spaustuvė.
oficiolas - oficiolas [lot. officialis - tarnybinis] katalikų vyskupijos kurijos narys, vadovaujantis bažnyčios teismui
oficiozas - oficiozas nevyriausybinis periodinės spaudos leidinys, reiškiantis vyriausybės požiūrį.
aąbcčdeęėfghiįyjklmnoprsštuųūvzž