Ū žodžiai puslapis 2

ugniavietė - ugniavietė 1. vieta, kur ugnis kūrenama. 2. kar. vieta, iš kurios šaudoma.
ugniažolė - ugniažolė bot. aguoninių šeimos nuodingas, vaistinis patvorių, šiukšlynų augalas (Chelidonium).
ugnies - (1) degimo reiškinys pasireiškia šviesos, ugnis, šiluma (2) vienas iš keturių elementų alchemikų b (1) deginimas aistra azartas (2) gyvumas vaizduotės įkvėpimo kuro degimo būklės (kaip židiniu) b Britų mažas dujų ar elektriniai patalpų šildytuvas aa destruktyvus deginimas (kaip pastato) b (1) mirtis ar kankinimai ugnimi (2) sunkus bandymus arba išbandymas ž...
ugnyje - gaisro Blazing didžiuliu jauduliu ar energijos būklę
ugnikalnio - , susijusių su ar pagaminti ugnikalnio b būdingas ugnikalniai
ugnikalnis - ugnikalnis kalnas su krateriu, pro kurį iš gelmių veržiasi lava, akmenys, pelenai, dujos: Veikiantis, užgesęs u. Išsiveržė u.
ugningai - lengvai sukėlė pykčio b alsuoja piktas pyktis gali paveikti ligos, ar išreikšti intensyvus jausmas b entuziastingi, karštas nesivadovaudamas arba kenčia nuo seksualinio potraukio
ugningas - ugning|as, ugninga 1. gausus ugnies. 2. prk. karštas, liepsningas: ugningi žodžiai. Ugningas žvilgsnis. ugningai prv. ugningumas.
ugninis - ugnin|is, ugninė -> ugnis 1: ugniniai debesys (ugnies spalvos). prk.: Ugninis viesulas (smarkus) Žiūrėk: [ugnis].
ugnis - ugn|is, ugnies m. 1. įkaitusios šviečiančios dujos, kylančios nuo degančio daikto, liepsna: Ugnį kurti, kurstyti, gesinti, įpūsti. Dėk puodą ant ugnies, tegu verda. Krosnyje ugnis dega, užgeso. Bijoti kaip ugnies (labai). Dingo kaip į ugnį. Kaip ugnyje sudegti (dingti). Šokti kaip iš ugnies (smarkiai). Arklys kaip ugnis (karštas, smarkus). Mergaitė kaip ugnis...
ugniukas - ugniuk|as zool. smulkus, laibas, ryškiai margas, žvilgus drugys: Miltinis ugniukas (Pyralis farinalis). Vaškinis ugniukas (Galleria mellonella). ugniukai dgs. zool. panašių drugių šeima (Pyralididae).
ugrų - finougrų
ūgtelėti - ūgtelė|ti, ūgtelėja, ūgtelėjo kiek paūgėti: Augęs ir ūgtelėjęs (gana išaugęs). ūgtelėjimas.
uh! - viršutinė pusė
ui - ui jst. ai, oi (reiškiant nusistebėjimą, baimę, skausmą): Ui, kad lyja! Ui, net mane šiurpas ima! Ui ui ui, kaip skauda!.
ui! - Naudojamas išreikšti atleidimą ar nuovargis naudojamas išreikšti nusivylimą, arba jei ne nemalonaus kvapo
uigūras - tiurkų tauta, galingų Mongolijos ir Rytų Turkestano tarp 8 ir 12 mūsų eros amžiais narys , kurie sudaro kinų Turkestano tiurkų kalba apie uigūrai gyventojų daugumą
uigūrų - tiurkų tauta, galingų Mongolijos ir Rytų Turkestano tarp 8 ir 12 mūsų eros amžiais narys , kurie sudaro kinų Turkestano tiurkų kalba apie uigūrai gyventojų daugumą
uitena - uitena b. šnek. kas nuolat ujamas.
uiti - uiti, uja, ujo 1. nuolat barti, raginti ką daryti: Šunį uja. Tinginys prie darbo yra ujamas. Ujamas žodis (netikusiu laikomas). 2. varyti, ginti, guiti. ujik|as, ė dkt. ujimas.
uitlenderiai - uitleñderiai [afrikanso k. uitlander — svetimšalis], europiečiai (daugiausia anglai), XIX a. pab. apsigyvenę P. Afrikos respublikose Transvalyje ir Oranžijoje.
ujikas - ujik|as, ujikė dkt. -> uiti.
uk! - Jungtinė Karalystė
ūkana - ūkan|a šilto garuojančio oro ar kylančio rūko, rūkanos regimas sluoksnis: Ryto, rudens ūkanū. Pakilo ūkanos jūroje ūkan|as, ūkana žr. ūkanotas.
ūkanas - ūkan|as, ūkana žr. ūkanotas.
aąbcčdeęėfghiįyjklmnoprsštuųūvzž