Į žodžiai puslapis 5

įdaryti - įdaryti, įdaro, įdarė 1. įkimšti: Į. žąsį. Į. minklę į vėdarą. 2. įrėminti: Paveikslai rėmuose (į rėmus) įdaryti. įdarymas.
įdauba - įdauba įdubusi vieta.
idauza - įdauža įdaužta vieta, įdaužimas.
įdauža - įdauža įdaužta vieta, įdaužimas.
įdaužti - įdauž|ti, įdaužia, įdaužė daužiant įskelti, įmušti: Įdaužtas puodas. įdaužimas.
įdavėjas - įdavėj|as, įdavėja dkt. -> įduoti.
įdavikas - įdavik|as, įdavikė dkt. kas įduoda, įskundžia, skundikas.
įdavimas - įdavimas -> įduoti.
įdavinėti - įdavinė|ti, įdavinėja, įdavinėjo džn. mžb. įduoti: 1. įdavinėjo rekomendacinius laiškus savo pažįstamiems. 2. Įdavinėti žmones priešams. įdavinėjimas.
idealai - esamų esamą psichikos įvaizdį ar tik išgalvotas ar vaizduotės kaip archetipinės idėja, iš esmės trūksta praktiškumo b arba nėra psichikos vaizdus, ​​idėjas, ar koncepcijas, susijusios su, įkūnijantis idealus
idealas - ideal|as 1. galutinis siekimų tikslas: Jaunystės idealai. 2. visiška tobulybė: Grožio idealas.
idealiai - puikus būdu visiškai arba pakankamai gana
idealybė - idealýbė: 1. objektyvaus pasaulio subjektyvus atspindys žmogaus sąmonėje, realybės priešybė; 2. tobulybė, tai, kas atitinka ↗ idealą (2).
idealistas - idealist|as, idealistė dkt. 1. idealistinės filosofijos šalininkas. 2. nesavanaudiškai visuomenės labui atsidavęs žmogus. 3. tikrovės idealizuotojas, svajotojas.
idealistinis - idealistin|is, idealistinė -> idealizmas 1, idealistas 1: idealistinė filosofija Žiūrėk: [idealizmas] [idealistas].
idealizacija - idealizacija per daug geras vertinimas; kėlimas tik teigiamų ypatybių: Senovės i.
idealizavimas - idealizãvimas → idealizuoti.
idealizmas - idealizmas 1. filosofijos kryptis, kuri dvasią, sąmonę, idėją laiko pirminiu dalyku, o materiją, gamtą, būtį - antriniu; priešingai materializmas. 2. nesavanaudiškas pasiaukojimas kuriai nors idėjai. 3. tikrovės idealizavimas.
idealizuoti - idealiz|uoti, idealizuoja, idealizavo per daug gerai vertinti, laikyti idealu; kelti tik teigiamas ypatybes: Idealizuoti senovės laikus. idealizavimas idealizuotojas, idealizuotoja dkt.
idealumas - idealùmas 1.→ idealus 2.2.→ idealus 3.
idealus - ideal|us, ideali 1. tobulas, puikus, pavyzdingas: Idealus darbininkas. 2. nerealus, įsivaizduojamas. idealiai prv.: idealiai sutvarkyta prekyba. idealumas.
įdėbti - įdėb|ti, įdėbia, įdėbė įsmeigti, įbesti (akis): Ko taip žiūri, įdėbęs akis? įdėbimas.
įdedamas - fizinė aplinka erdvė ba būdas priėmimo ar tranzito c Fizinė aplinka, atmosfera yra neterminuota, regiono ar erdves
idee_fixe - idee fixe [sk. idė fiks; pranc], įkyri mintis, idėja.
įdegęs - dega arba išblukti saulės
įdegimas - įdegimas -> įdegti.
įdeginti - įdegin|ti, įdegina, įdegino 1. padaryti žymę deginimu: Įdeginti kur ženklą. 2. priežodis įdegti 2: Į žvakę. 3. priežodis įdegti 3: Ir rudeniop kartais saulė įdegina. sngr.: Saulėje būdamas, įsidegino. įdeginimas Žiūrėk: [įdegti 2 ] [įdegti].
įdegis - įdeg|is įdegimas: Veidas saulės įdegio gavęs.
įdegti - įdegti, įdega, įdegė 1. pradėti degti, įsiliepsnoti: Įdegęs pagalys. sngr.: Malkos įsidegė. prk.: Įsidegė širdis. 2. padaryti, kad degtų, įžiebti: Su skiltuvu seniau ugnį įdegdavo. sngr.: Įsidegti pypkę. 3. patamsėti (nuo saulės): Veidas įdegęs nuo saulės. įdegimas.
idėja - idėj|a 1. mintis, sąvoka, atspindinti tikrovę: idėjos yra žmogaus mąstymo produktas. 2. vadovaujamoji kurio nors darbo mintis; pagrindinė veikalo mintis: Romano, apysakos idėja 3. pagrindinis, esminis pasaulėžiūros, politikos principas: Viešpataujančios idėjos. Politinės idėjos.
aąbcčdeęėfghiįyjklmnoprsštuųūvzž