Ė žodžiai

e - Vienraidis žodis E gali reikšti: E - lotynų kalbos ir kitų kalbų lotyniškais rašmenimis raidė; E - energija fizikoje; E - aminorūgštis glutamo rūgštis; E - vitaminas E; E - labai didelių bei mažų skaičių užrašymo formos elementas. Pvz., 6.0221415E23 yra lygus 6,0221415×10 plius 23-iam; E - šešioliktainis skaitmuo, lygus 14; E - matematinė viltis; E - mata...
eat - imtis per burną kaip maistas praryja, kramtyti ir nuryti, savo ruožtu, sunaikinti, vartoti, ar su juo susijusios atliekos turi arba taip, lyg valgyti
eberistai - eberistai [pagal vieno vadovų Ž. Ebero (Hébert) pavardę], kairieji jakobinai; gynė miesto varguomenės interesus.
ebonitas - kietosios gumos, ypač tada, kai juoda
Ebuliometrija - ebuliomètrija [lot. ebullio — verdu + ↗ ...metrija] ↗ ebulioskopija.
Ebulioskopas - ebulioskòpas [ebullio + ↗ ...skopas], chem. prietaisas medžiagos molekulinei masei nustatyti, remiantis ebulioskopija.
Ebulioskopija - ebulioskòpija [ebullio + ↗...skopija], ištirpusios medžiagos molekulinės masės apskaičiavimo būdas pagal žinomos koncentracijos tirpalo virimo temperatūros padidėjimą, palyginus su gryno tirpiklio virimo temperatūra.
Echappe - échappé [sk. ešapė; pranc. échapper — išbėgti, išslysti, išsprukti], klasikinio šokio judesys: 2 šuoliai, keičiant kojų padėtį.
Ecarte - écarté [sk. ekartė; pranc] ↗ ekartė.
ecidė - ecidė [gr. oikidion — namelis, bokštelis], rūdinių šeimos grybų katilėlio formos vaisiakūnis, kuriame susidaro sporos — ecidiosporos.
echidna - echidnà [gr.]: 1. sen. graikų mit. būtybė — pabaisa (pusiau moteris, pusiau gyvatė); 2. kloakinis žinduolis Tachyglossus; gyvena N. Gvinėjoje, Australijoje ir Tasmanijoje; 3. nuodinga gyvatė Pseudechis; gyvena Australijoje ir N. Gvinėjoje.
Echinas - echinas [gr. echinos — ežys], apvali netaisyklingo profilio kapitelio (dorėninio ar toskaninio) dalis, laikanti abaką.
Echinokokas - echinokòkas [echinos + gr. kokkos — grūdas], kirmėlė (kaspinuotis) Echinococcus granulosus; parazituoja šunų, vilkų, lapių, šakalų plonosiose žarnose; sukelia echinokokozę.
echinokokozė - echinokokòzė, žmogaus ir gyvulių helmintozė, kurią sukelia kaspinuotis echinokokas.
Echiuridai - echiuridai [gr. echis — gyvatė (patinas) + ura —uodega], žieduotosios kirmėlės Echiurida; gyvena jūrų dugne.
Echo - Ècho (gr. Echō), sen. graikų mitologijoje — kalnų nimfa, taip sunykusi nuo beviltiškos meilės Narcizui, kad iš jos belikęs tik balsas.
echolalija - echolãlija [gr. ēchō — aidas, garsas + lalia — plepėjimas], med. nevalingas mechaniškas kito žmogaus žodžių ar garsų kartojimas.
echolokacija - fiziologinis procesas, ieškant tolimus arba nematomas objektus (plėšrūnai) garso bangas atspindi atgal į emiterio (GPGB) iš objektų
echolotas - nustatyti vandens telkinio gylį arba žemiau garso bangų paviršiaus objektas priemonė
echomimija - echomimija [ēchō + gr. mimeomai — pamėgdžioju] ↗ echopraksija.
echopraksija - echoprãksija [ēchō + gr. praxis — veiksmas], psichikos sutrikimas — nevalingas mechaniškas kito žmogaus judesių arba mimikos mėgdžiojimas.
edafinis - edãfin‖is [gr. edaphos — dirvožemis], dirvožemio, esantis dirvožemyje, pvz., ~iai veiksniai (dirvožemio veiksniai, turintys įtakos augalams).
edafonas - edafònas [gr. edaphos — dirvožemis], organizmai, gyvenantys dirvožemyje; dirvožemio flora ir fauna.
ėdalas - ėdal|as 1. kiaulių maistas, jovalas: Duoti kiaulėms ėdalo. 2. menkinamai prastas valgis.
ėdalius - ėdal|ius, ėdalė dkt. kas daug ėda, ėdūnas: Ta kiaulė baisi ėdalė.
ėdamas - ėdam|as, ėdama 1. galimas, tinkamas ėsti: Ų. šienas. 2. iš kurio ėdama: Ų. lovys. 3. graužiantis, deginantis: ėdama rūgštis. ėdamumas.
ėdamumas - tinkami valgyti valgomas
aąbcčdeęėfghiįyjklmnoprsštuųūvzž