Č žodžiai puslapis 8

čiuožikas - čiuožik|as, čiuožikė dkt. čiuožėjas. čiuožikas zool. vandens paviršiuje šokinėjantis blakių būrio vabzdys (Gerris).
čiuožykla - čiuožykla vieta čiuožti (ledo aikštė).
čiuožimas - čiuožìmas. → čiuožti 1. nučiuožìmas. → nučiuožti 1.
čiuožinėti - čiuožinė|ti, čiuožinėja, čiuožinėjo džn. mžb. čiuožti 1 Žiūrėk: [čiuožti].
čiuožti - čiuož|ti, čiuožia, čiuožė 1. judėti slidžiu paviršiumi: Vaikai ant ledo čiuožia. Nuo kranto čiuožti 2. prk. eiti, važiuoti: Į svečius čiuožti čiuožėjas, čiuožėja dkt. čiuožimas: Dailusis čiuožimas.
čiupikliai - bet kurį iš įvairių ištęsti lanksčių paprastai lytėjimo ar čiumpamasis procesus, turėti gyvūnų ir ypač bestuburių, daugiausia ant galvos arba apie burną, kažkas, panašus čiuptuvas ypač tarsi grabus ar jausmas
čiupiklis - čiupiklis žr. čiuptuvas.
čiupimas - trumpas laikotarpis
čiupinėjimas - čiupinė́jimas. čiupinė́jimos. 1. → čiupinėti 1: Žiurkės užuoda žmogaus čiupinė́jimą. Kam tas čiupinėjimas – kad perki, tai pirk! | Vienas knygos čiupinėjimas (sklaidymas) jau plečia žmogaus akiratį. Nemėgstu aš to berno čiupinė́jimos (glamonėjimo) . 2. → čiupinėti 6: Darbas nesunkus, tik daug čiupinė́jimo. Čiupinė́jimos begalinis su...
čiupinėjimasis - turėti ar išlaikyti kaip nuosavybę, privilegija, arba teisė
čiupinėti - čiupinė|ti, čiupinėja, čiupinėjo pirštais lytėti, graibyti; laikyti: Audeklą čiupinėti Matyti, kad grėblį čiupinėjusi (moka grėbti). čiupinėjimas.
čiupinėtis - čiupinė|tis, čiupinėjasi, čiupinėjosi šnek. šį tą dirbinėjant, gaišti, krapštytis: Ilgai čiupinėjiesi. čiupinėjasi kaip ne savo pirštais. čiupinėjimasis.
čiupkit! - paimti ar konfiskuoti arba jei dėl staigaus judesio ar suvokti
čiupna - čiupna b. menkinamai kas daug čiupnojasi; nugrubnagis.
čiupnoti - čiupno|ti, čiupnoja, čiupnojo čiupinėti, graibyti. čiupnojimas.
čiupt - čiupt išt. kapt, capt (pačiupimui, pagriebimui žymėti): Č. nuo stalo peilį. Č. jam už plaukų.
čiuptelėti - čiuptelė|ti, čiuptelėja, čiuptelėjo staiga nutverti, sučiupti: Čiuptelėti už skverno. čiuptelėjimas.
čiupti - čiup|ti, čiumpa, čiupo griebti, stverti: Čiupti knygą. prk.: Jį čiupo už tai (barė). sngr.: Visi čiuposi už galvų. čiupimas.
čiuptukas - čiuptuk|as mažas čiuptuvas: Bitės čiuptukai.
čiuptuvas - čiuptuv|as čiupimo organas: Aštuonkojo čiuptuvai.
čiuptuvėliai - vienas, kad paprastai suporuotas kaulų procesų, kylančių iš daugelio kanopinių galvos ir kad randama kai kurių išnykusių žinduolių ir roplių kaip vienas nuolatinių suporuotų tuščiavidurių apvalkalai iš keratino, paprastai esančių abiejų lyčių galvijų ir jų artimiesiems (1) funkcija daugiausia gynybos ir atsiranda kaulinių šerdies, pritvirtintą prie k...
čiuptuvėlis - bet kurį iš įvairių ištęsti lanksčių paprastai lytėjimo ar čiumpamasis procesus, turėti gyvūnų ir ypač bestuburių, daugiausia ant galvos arba apie burną, kažkas, panašus čiuptuvas ypač tarsi grabus ar jausmas
čiuptuvėlių - daugiskaitos
čiurenti - čiur|enti, čiurena, čiureno čiurlenti. čiurenimas.
čiurinti - čiurin|ti, čiurina, čiurino šnek. 1. leisti bėgti, tekinti: Alų čiurinti iš šulės. 2. šlapintis. čiurinimas 2 čiurin|ti, čiurina, čiurino priežodis čiurti: Čiurinti skarelę. sngr.: Nesičiurink rankų. čiurinimas.
čiurkšėti - čiurkšė|ti, čiurkši, čiurkšėjo trykščioti, žliugsėti: Batai šlapi, čiurkši einant. čiurkšėjimas.
čiurkšlė - čiurkšl|ė sūkuringa, purslota srovė (ppr. iš ko nors trykštanti): Kraujas čiurkšle teka. Lijo čiurkšlėmis.
čiurkšti - čiur|kšti, čiurškia, čiurškė 1. trykšti: Kraujas iš gyslos čiurškia. 2. čirenti, čirkšti. čiurškimas.
čiurlenantis - puse nuslėpti ar sumurmėjo skundą gaižus aa mažai neryškus, bet dažnai nuolatinis garso ba minkštas ar švelnus ištarimas netipišką garsą iš širdies, paprastai, rodantį funkciškai ar struktūriškai anomaliją padaryti ūžesys
aąbcčdeęėfghiįyjklmnoprsštuųūvzž