Č žodžiai puslapis 7

čiūčia - čiūčia liūlia išt. supant, liūliuojant vaiką: Č. l. mažutėlį!.
čiūčiuoti - čiūč|iuoti, čiūčiuoja, čiūčiavo 1. liūliuoti, supti, migdyti (vaiką): čiūčiuok liūliuok sūnelius (d.). 2. plūduriuojant sūpuotis: čiūčiuoja liūliuoja ant marių laivelis (d.). čiūčiavimas.
čiufa - čiufà [isp. chufa], viksvuolė — daugiametė žolė Cyperus esculenthus, kurios požeminiai gumbeliai valgomi.
čiukčai - Sibiro žmonių, gyvenusių Čiukčių pusiasalis Čiukčių žmonių kalbą, narys
čiukčas - Sibiro žmonių, gyvenusių Čiukčių pusiasalis Čiukčių žmonių kalbą, narys
čiukė - čiukė šnek. kiaulė.
čiukuras - čiukur|as 1. stogo viršus, šelmuo, kraigas. 2. namo galo (skliautų) skylė: Dūmai rūksta per čiukurą. 3. aukštinis, garlaidė.
čiulbantis - padaryti čiauškėti ar garsą, panašaus į čiauškėti
čiulbėjimas - čiulbė́jimas. → čiulbėti: 1. Menkai jau begirdėti paukščių čiulbėjimo. Paukščių čiulbėjimas pynėsi su žiedų kvapais. Prisiklausę čiulbėjimo, trenksmo, ūžimo. 2. O meilumas jos, o šnekėjimas, čiulbė́jimas – kap lakštutė!
čiulbesys - čiulbesys čiulbėjimo garsas.
čiulbėti - čiulbė|ti, čiulba, čiulbėjo 1. giedoti (apie paukščius): Vieversys čiulba. 2. prk. meiliai kalbėti. sngr.: Jie čiulbasi susiėję. čiulbėjimas.
čiulbuonėlis - čiulbuonėl|is, čiulbuonėlė dkt. d. kas čiulba: Paukštelis čiulbuonėlis.
čiulbuoti - čiulb|uoti, čiulbuoja, čiulbavo žr. čiulbėti 1 Žiūrėk: [čiulbėti].
čiulbutis - čiulbut|is, čiulbutė dkt. d. kas čiulba, čiulbuonėlis: Čiulbutė čiulbavo, lakštutė lakštavo.
čiulkinys - čiulkinys grūsta košė (valgis iš kruopų, avižinių miltų, žirnių, bulvių ir kt.), šiupinys. Čiulkinį grūsti (zuiti būryje uodams, mašalams).
čiulpai - čiulpai dgs. kaulų smegenys.
čiulpikas - čiulpikas žr. čiulptukas.
čiulpiklis - čiulpìklis. 1. siaurėjanti arba platėjanti tūta, pro kurią išpurškiamos dujos, garai ar skystis: Tinkavimo agregatas susideda iš siurblio, dumplių, metalinio skiestuvo ir universalaus čiulpiklio. 2. išorinė šaknis: Daugeriopi čiulpikliai atsiranda įvairiose galūnių vietose.
čiulpimas - įgimtas sudėtingas maitinimosi refleksas, kurio centras yra pailgosiose smegenyse.
čiulpinukas - cukruotos susidaręs cukrus verdant cukraus sirupo aa konfekcyjnie pagamintas su cukrumi ir dažnai kvapiosios medžiagos ir užpildymo ba gabalas tokio konditerijos kažką, kad yra malonus arba patrauklus šviesos ar paviršutiniški būdas
čiulpti - čiulp|ti, čiulpia, čiulpė traukti skystį, siurbti, žįsti: Saldainį čiulpti Dėlė kraują čiulpia. čiulpėjas, čiulpėja dkt. čiulpimas.
čiulptukas - čiulptukas kūdikio žindukas.
čiulptuvas - čiulptuv|as čiulpimo organas: Musės čiulptuvas, čiulptuvėlis.
čiulptuvėlis - a kamienas drambliui, taip pat bet koks ilgas lankstus žabtai b žmogaus nosis, ypač tada, kai garsių bet įvairių pailgos arba pailginamas vamzdinių procesų (kaip drugelis čiulpti organo) dėl žodinės regione yra bestuburių bet iš įvairių pailgi arba pailginamas kanalėlių organai ar procesus, ypač burnos regione kaip aa čiulpti vabzdžių organas kaip housefli...
čiulpų - kaulų čiulpų b nugaros smegenų medžiaga, maisto b rinktinių gyvūnų energingai sėdynės c įtakingiausias ir slapčiausias, geriausia, arba esminė šerdis
čiumas - čiùmas, šiaurės tautų kilnojamas būstas — kūgio pavidalo karčių statinys, apdengtas elnio kailiais, tošimi arba žieve (priklauso nuo metų laiko).
čiumiza - čiumizà [< kinų k.], varpinių šeimos vienmetis kruopinis augalas Setaria italica subsp. maxima; italinė šerytė.
čiumpamasis - pritaikyti areštavimo arba grabus ypač vyniojimo aplink
čiuopti - čiuop|ti, čiuopia, čiuopė 1. griebti, stverti, čiupti: Vadžias čiuopė iš rankų. 2. med. pirštais liečiant justi, stengtis rasti. čiuopimas.
čiuožėjas - čiuožė́jas, -a. kas čiuožia, čiužinėja: Jis geras čiuožė́jas. Pilna čiuožykla čiuožė́jų.
aąbcčdeęėfghiįyjklmnoprsštuųūvzž